Biliardui – ne barai, o klubai

„Sportinis biliardas labai skiriasi nuo barų biliardo“, – sako geriausiai balandį Europos amerikietiškojo biliardo (pulo) čempionate pasirodęs lietuvis Henrikas Strolis. Jam Slovėnijoje „Pool-9“ rungtyje iki medalio pritrūko vos vienos pergalės. H. Strolis pirmenybėse pakilo į iki tol lietuviams neregėtas aukštumas – ketvirtfinalį.

Lietuvos amerikietiškojo biliardo rinktinės nario kelias į Europos pirmenybių aukštumas prasidėjo nuo mokyklos ir pasižaidimo su draugais. Turnyrai, kasdienės treniruotės ir panašūs dalykai, įprasti aukšto meistriškumo sportininkui, buvo vėliau.

Dabar H. Strolis yra ir poros biliardo klubų vadovas. Jis patartų biliardo mėgėjui rinktis ne baro, o sportinį biliardą.

„Mūsų klube Kaune jau dešimt metų egzistuoja tokia praktika. Gali tapti klubo nariu. Ir kiekvienas klubo narys gali treniruotis nemokamai. Kituose klubuose gali būti koks nors mėnesinis mokestis – 100–200 litų“, – kalbėjo biliardo meistras apie žaidimo įkainius.

Vienam treniruotis sunku
Norint žaisti biliardą, nebūtina nusipirkti biliardo stalo.

„Aš nemanau, kad sporto tikslais verta pirkti biliardo stalą. Kai stalas yra vietoje, vienas treniruojiesi. Treniruojantis visą laiką vienam, negalima tikėtis labai gero rezultato. Mažiausiai trečdalį laiko reikia žaisti, treniruotis su kuo nors kitu. Kviestis kokių nors draugų. Bet kas garantuos, kad jūsų draugas bus tokio paties lygio, kaip ir jūs? Kur kas daugiau partnerių galima susirasti klubuose. Dabartinė klubų valdžia gana palankiai žiūri į sportininkus ir jiems treniruotis sudaro geras sąlygas. Žmogus, norintis žaisti, treniruotis, tikrai gali rasti sąlygas, ir tai nebus labai brangu“, – kalbėjo H. Strolis.

Geras stalas kainuoja daug
Stalo plokštė gaminama iš skalūno arba medžio. Medinis stalas yra žymiai pigesnis. Bet, anot trijų Europos amerikietiškojo biliardo pirmenybių dalyvio H. Strolio, medinis stalas būna lengvesnis, ne toks lygus ir juo kamuoliukai nerieda taip tiesiai, kaip norėtųsi.

„Stalai, naudoti Europos čempionatui, kainuoja maždaug 11 tūkst. litų. Niekuo neprastesnis lietuviškas stalas kainuoja apie 7 tūkst. litų. O mediniai – 4–5 tūkst. litų. Aišku, stalas gali būti ir brangesnis, jeigu, pavyzdžiui, jis papuoštas raudonmedžiu ar kuo panašiu“, – stalų kainas vardijo Lietuvos amerikietiškojo biliardo rinktinės narys.

Gelumbę reikia keisti
„Gelumbę reikia keisti dažnai. Mažiausiai kartą per metus. Bet jeigu stalo savininkas – žmogus ar klubas – turi užtektinai lėšų, tai idealu būtų pasikeisti medžiagą kas tris mėnesius. Žinoma, visi rimti turnyrai vyksta su nauja medžiaga“, – kalbėjo dviejų biliardo klubų vadovas.

Pakeisti užtiesalą kainuoja apie 1 000 litų.

Anot H. Strolio, sportinis stalas po kiekvieno mačo valomas.

„Juk lazdą tepame kreida. Kreida purvina stalą. O kuo stalas purvinesnis, tuo labiau skiriasi jo sąveika su kamuoliukais, todėl stengiamasi kuo ilgiau palaikyti maksimalią švarą. Aišku, geras žaidėjas ir su tokiu stalu laimėtų. Aš nueičiau į rūsį ir sužaisčiau, bet mano taiklumas nebūtų toks, koks būtų idealiomis sąlygomis“, – kalbėjo trijų Europos čempionatų dalyvis.

Kitas požiūris į biliardo stalo užtiesalus ir tvarką yra baruose.

„Baruose esančių stalų medžiaga turbūt niekada nekeičiama, ant jos išpilama bent penkių rūšių skysčių“, – kalbėjo H. Strolis.

Svarbiausia dalis – antgalis
Nors H. Strolis tvirtina, kad aukšto lygio sportininkui asmeninė lazda yra labai svarbus dalykas ir priprasti prie naujos, kad ir tokios pačios lazdos reikia poros mėnesių, biliardas nėra ledo ritulys ir mėgėjai bei pradedantys sportininkai nebūtinai turėtų pirmiausia įsigyti nuosavą lazdą. Visada galima naudotis baro ar klubo lazdomis.

Tačiau nusipirkus savo biliardo lazdą, jos labai dažnai keisti nereikės. Nebent jos dalis.

„Lazda yra iš dviejų dalių. Apatinė dalis – rankena. Ji yra kone amžina. Kita dalis trinasi į ranką, į kreidą. Ją reikia keisti. Ar dažnai, priklauso nuo žmogaus. Apytiksliai – kas porą metų. Ant lazdos galo yra antgalis – pati mažiausia, bet ir pati svarbiausia dalis. Ji liečia kamuoliuką. Antgalis keičiamas taip pat atsižvelgiant į žmogų. Aš antgalį keičiu kartą per mėnesį“, – kalbėjo amerikietiškojo biliardo meistras.

Gera lazda, tinkanti aukšto meistriškumo žaidėjui, kainuoja nuo 1 000 litų. Tvarkinga mėgėjo lazda kainuos apie 200 litų.

„Antgalis kainuoja nedaug. Jeigu pats žmogus turi kantrybės jį pasikeisti, jis kainuos nuo 5 iki 50 litų. Mano lazdos antgalis kainuoja apie 20 litų“, – pasakojo H. Strolis.

Alkoholis – dopingas
„Biliardas žaidžiamas baruose. Todėl jį žaidžia ir išgėrę žmonės. Kiek alkoholis turi įtakos taiklumui, priklauso nuo kiekio. Suprantama, žaidžiant sportinį biliardą, alkoholis draudžiama kaip dopingas. Kaip ir, sakykime, žaidžiant krepšinį“, – kalbėjo H. Strolis.

Anot biliardo meistro, alkoholis sumažintų nervinę įtampą, o su ja susidorojęs sportininkas įgytų labai didelių galimybių laimėti aukšto lygio turnyrą.

Pats H. Strolis yra prieš alkoholio vartojimą žaidžiant biliardą: „Jeigu išgertum prieš rungtynes, prarastum šiek tiek malonumo žaisti. Nes dauguma žmonių į biliardą eina ne kažkokių rezultatų pasiekti, o dėl to, kad nugalėtų save. Jeigu nėra jokios nervinės įtampos, esi pavartojęs dopingo – tu nekovoji su savimi, todėl yra visai kitas jausmas.“

Biliardas žaidžiamas baruose. Todėl jį žaidžia ir išgėrę žmonės. Kiek alkoholis turi įtakos taiklumui, priklauso nuo kiekio. Suprantama, žaidžiant sportinį biliardą, alkoholis draudžiama kaip dopingas.

Biliardas – tai bendravimas
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) sportininkų komisijos pirmininkas, neseniai baigęs penkiakovininko karjerą olimpinis vicečempionas Edvinas Krungolcas daugiau nei 17 metų žaidžia biliardą.

„Tėčio darbe buvo biliardo stalas, atėjęs pas jį žaisdavau, taip ir išmokau. Tada dar nežinojau, kad taip užsikabinsiu“, – prisiminė Pekino olimpinių žaidynių prizininkas, kaip susipažino su biliardu. Nors buvęs penkiakovininkas yra dalyvavęs ir tarptautiniuose biliardo turnyruose, jis teigia, kad užimtos vietos čia nėra ypač svarbios: „Biliardo rezultatai ne tokie kaip penkiakovės, tačiau svarbiausia – žaidžiant jausti malonumą. Ateini ne tik pasportuoti ir padaužyti rutulių, bet ir pabendrauti. Tai daugiau bendravimo forma, o ne sportas. Jei tik yra laiko – vienas maloniausių dalykų susitikti su draugais prie biliardo stalo.“

Anot sportininko, biliardą jis žaidžia vis rečiau. Net intensyviai sportuodamas, dalyvaudamas aukščiausio lygio penkiakovės varžybose, biliardui laiko atrasdavo daugiau nei tada, kai tapo šeimos galva.

Anksčiau E. Krungolcas labiau mėgo angliškąjį biliardą, bet pastaruoju metu jam ėmė labiau patikti amerikietiškasis.

LTOK sportininkų komisijos pirmininkas sako, kad biliardą žaidžiant reikia tų pačių savybių, kaip ir sportuojant bet ką kitą: „Tai yra įdomus žaidimas. Jį žaidžiant ir technikos reikia, ir taiklumo, ir susikaupimo. Viso to reikia ir užsiimant kitomis sporto šakomis, kad ir ta pačia penkiakove. Daugiau visų šių savybių reikia angliškajam biliardui, jis yra šiek tiek sunkesnis žaidimas nei amerikietiškasis.“

Asmeninis stalas – patogu
Viena geriausių Lietuvos amerikietiškojo biliardo žaidėjų žurnalistė Simona Milišauskaitė namuose turi biliardo stalą.

„Stalą pirkau labai seniai. Ir tikslios jo kainos neprisimenu. Pirkau dėvėtą. Kainavo apie keturis tūkstančius litų. Tiesa, kartu su juo gavau dar daug visokių kamuoliukų“, – teigė verslo temomis rašanti žurnalistė.

Šių metų Europos amerikietiškojo biliardo čempionato dalyvė S. Milišauskaitė pripažįsta, kad pačiam pirktis stalą kainuoja brangiau, nei treniruotis klube. Bet ji savo pasirinkimą aiškina patogumu: „Galima ir nueiti į klubą, nebūtina namie turėti stalą. Galbūt taip ir pigiau, bet yra kitas dalykas – laikas. Man dažniausiai patogiau treniruotis namie. Nes aš daug laiko praleidžiu darbe. Negi grįžusi aštuntą valandą vakaro dar turiu važiuoti į biliardinę? O namie prisitaikyti ir skirti valandą visada galėsi. Tiesiog taip yra paprasčiau. Galbūt tai dar priklauso ir nuo žmogaus charakterio. Aš labiau mėgstu pabūti viena. Nors biliardinėje vis tiek smagiau. Ten ir stalai būna naujesni, ir dangos keičiamos.“

S. Milišauskaitė pripažįsta, kad jos asmeninio biliardo stalo danga yra kiek susidėvėjusi: „Aš pati turiu stalą jau ketverius ar penkerius metus. Dangos nesu keitusi nė karto. Kad pataikyčiau, kitiems dalykams man užtenka pasitreniruoti ir su ta danga, kurią turiu. Ji nėra visiškai prasta. Vis dėlto ją pakeisti reikėtų. Bet aš dabar skaičiuoju, ar ją keisti apsimoka. Nes juk biliardinėje už tą sumą, už kurią pasikeisiu dangą, galiu žaisti visus metus...“

Namie S. Milišauskaitė turnyrų nerengia. Ir nežaidžia partijų. „Mano stalas skirtas daugiau treniruotėms. Aišku, kai namie vyksta vakarėlis, kas nors nueina pažaisti. Bet aš namie su kuo nors žaidžiu retai“, – tvirtino žurnalistė.