Geriausias stadionas – gamta

„Mano misija – kad būtų lankomos lietuviškais vardais pavadintos Pamyro viršukalnės“, – sako Vilniaus keliautojų klubo (VKK) pirmininkas Algimantas Jucevičius.

Tad Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžio per Atlantą 80-ąsias metines klubas paminėjo surengdamas žygį į Tadžikistaną, - rašo laikraštis "Sportas".

15 žmonių įkopė į S. Dariaus ir S. Girėno vardu pavadintą viršukalnę, esančią 6 020 m virš jūros lygio.

Skirtingi žygio maršrutai

Žygis Pamyro kalnais buvo didžiausias ir sudėtingiausias šios vasaros VKK renginys.

Iš viso į Tadžikistaną vyko 75 žygeiviai. Dauguma naujokų keliavo nesudėtingais Pamyro Alajaus maršrutais. O 28 labiau patyrę keliautojai žygį pratęsė į Pietvakarių Pamyrą prie Afganistano sienos, kur kopė į „lietuviškąsias“ viršūnes.

„1964 m. Lietuvos ekspedicija iki tol bevardes viršūnes pavadino M. K. Čiurlionio, Lietuvos ir K. Donelaičio vardais. Po 20 metų kita ekspedicija kitame slėnyje kitas iki tol bevardes viršūnes pavadino Lituanicos bei S. Dariaus ir S. Girėno vardais. Tos viršūnės – apie šešių kilometrų aukščio. Ir mes norėjome, kad kuo daugiau lietuvaičių į jas įkoptų. Tai buvo mūsų keliautojų būdas prisidėti prie gražios valstybinės sukakties.

Kadangi lietuviškos viršukalnės yra tam tikras lietuviškas paveldas, mano misija – kad jos būtų lankomos. Pakyli, pavyzdžiui į M. K. Čiurlionio viršukalnę, ir matai Afganistano sieną, už 50 km – Pakistaną, kitoje pusėje – Kiniją, o dar toliau – Indijos Hindukušą. Tai nepaprastai unikali vieta. Kai mūsų alpinistai ieškojo bevardžių viršūnių, jų Pamyro centrinėje dalyje jau nebuvo likę, todėl teko vykti į atokesnį rajoną“, – pasakojo A. Jucevičius, jau penktą kartą įkopęs į S. Dariaus ir S. Girėno viršukalnę.

Įvairaus sudėtingumo keliai

Vasaromis kalnų turizmą VKK propaguoja daug metų.  Šiemet, be žygio į Pamyrą, surengta išvyka į Kaukazą. Gruzijoje į Svanetijos kalnagūbrio Lailos viršukalnę kopė 55 žmonės. Į Kaukazą, anot VKK pirmininko, kviečiami mažiau patyrę alpinistai. Sąlygos kopti čia yra ne tokios sudėtingos kaip aukštesniame Pamyre.

„Mes bandome ieškoti lengvesnių kelių. Bet tam vis tiek reikalinga įranga, technika ir pradedančiojo į tokius maršrutus negalime imti dėl saugumo“, – aiškino A. Jucevičius.

Į Tadžikistaną važiavusi 75 žmonių grupė kopinėjo Pamyro priekalnėse.

„Mes juos pamokėme, kartu pabuvome ir jie nukeliavo savais maršrutais. O mes, daugiau patyrusieji, važiavome į tolimesnį labiau sudėtingą rajoną. Vykome 28, nors į viršukalnes įlipo ne visi. Buvo ir tokių, kurie užkopė į bazinę stovyklą, bet atsižvelgę į savo galimybes, nenorėdami rizikuoti ir neturėdami rimtesnio pasiruošimo, pasiliko joje. Lūkuriavo, vaikščiojo mažiau sudėtingais maršrutais. Tam, kad galėtum kopti į šešių kilometrų aukštį, reikalinga aklimatizacija. Organizmas prie naujų sąlygų prisitaiko mažiausiai per savaitę ar 10 dienų. Ir ne visiems tai yra įkandama. Mes kylame labai pamažu, kad palaipsniui žmonės aklimatizuotųsi. Tik taip įmanoma kopti saugiai“, – pasakojo patyręs keliautojas.



Kainų įvairovė

Anot A. Jucevičiaus, VKK stengiasi, kad vasaros kelionės norintiesiems kopti į kalnus kainuotų kuo mažiau. Į Kaukazą, kur lietuviai vyksta kasmet, keliaujama įvairiais būdais.

„Pernai važiavome traukiniais į Šiaurės Kaukazą, tai išsitekome su 1 200 litų. Kadangi šiemet vykome jau į Gruziją, teko skristi lėktuvu. Tada sąmata išaugo iki 1 500 litų. Sėdom į autobusą ir per Lenkiją nuvažiavome į Kijevą, o iš čia jau skridome. Jei kalbėtume apie kelionę į Vidurinę Aziją, sudėjus vizas, skrydžius, tiems, kurie vaikščiojo nesudėtingais maršrutais, kainavo apie 3 000 litų. O tiems, kuriems teko dar 850 km keliauti Pamyro keliukais, dar nuo sovietų laikų neremontuojamais ir įveikiamais tik visureigiais, į vieną pusę teko susimokėti dar 100 dolerių. Žodžiu, programa daugiausia kainavo iki 4 000 litų“, – dėstė A. Jucevičius.

Į išlaidas įeina ne vien kelionės bilietai. Dar ir maistas (dalį jo keliautojai vežasi iš Lietuvos, kitą dalį perka vietoje), dujos ir kitos buitinės reikmės.

„Grupinį inventorių esame sukaupę savo klube. O asmeninį kiekvienas keliautojas turi turėti savo. Bet jis juk įgyjamas ne per vienus metus. Ir įrangos, ir drabužių galima įsigyti už įvairias sumas. Juo labiau kad kopiant į iki šešių kilometrų viršūnę kokių nors specialių dalykų nereikia. Mes pasitenkiname ir pigesniais drabužėliais. Manau, maždaug už 2 000 litų galima ir drabužius, ir miegmaišį nusipirkti. Aš pats keliauju su miegmaišiu už 300 litų. Aišku, jei nori labai gero, itin lengvo, tai toks kainuotų apie 1 000 litų. Tas pat ir su kuprine: jų yra ir už 300, ir už 600 litų. Skiriant minimaliai lėšų, viską galima susirinkti už 1 500 litų. Ir tai, suprantama, bus ne vienos ekspedicijos, ne vienų metų reikmenys. Tai nėra aristokratų sportas“, – kalbėjo VKK vadovas.

Nesibaimina dėl saugumo

Birželį Pakistane nuo teroristo rankos žuvo lietuvis alpinistas Ernestas Markšaitis. A. Jucevičius tikina, kad nieko panašaus jo organizuojamuose žygiuose įvykti negali.

„Aš turiu Tadžikistane daug pažįstamų, ryšių ir žinau, kokia ten padėtis. Buvo visokių sumaiščių, karų. Bet jų kone visur buvo. Matėme ten tankų apdegusių, aprūdijusių. Dabar važiuodamas Afganistano pasieniu matai, kad ir tenai tiesiami keliai, civilizacija ateina. Neramumų Šiaurės Afganistane tikrai nėra. O vietiniai gyventojai yra labai draugiški, nuoširdūs. Jie gyvena neturtingai, bet yra pasiruošę arbatėle ar paplotėliu pasidalyti.

Kaukazas – ne vien Čečėnija ar Osetija. Svanetijoje, kur mes šiemet buvome, žmonės yra suinteresuoti, kad keliautojai pas juos atvažiuotų. Keliautojas juk ir ko nors nuperka. Apie teroristus net kalbos nėra. Mes čia gyvendami visas spalvas sutirštiname. Visur pasaulyje yra vadinamųjų karštųjų taškų, bet tokius apeini iš tolo“, – sakė keliautojas.

Laisvų savaitgalių nėra

VKK užsiima ne vien turizmu į Kaukazą ar Pamyrą. Jų  renginiai beveik kas savaitgalį vyksta ir Lietuvoje.

„Dabar mes vilniečiams rengiame 2–3 valandų pasivaikščiojimus Vilniaus apylinkėmis. Pirmą kartą po vasaros susirinko apie 50 žmonių ir vaikščiojome. Kad efektyviau būtų, pasiėmėme šiaurietiškojo ėjimo lazdas. Be to, vyksta ir kalendorinių renginių. 1883-iųjų sukilimui paminėti rengiame žygį nuo Vilniaus iki Kernavės. Paskutinį rugsėjo savaitgalį vyks sezono uždarymo sąskrydis. Kiekvienas keliautojas fotografuoja, filmuoja, darome parodą. Dar kurį savaitgalį – baidarių ralis. Nėra savaitgalio, kad nebūtų kokio nors renginio. Ir nebūtina į kalnus keliauti. Štai aną sekmadienį perėjome penkis aukščiausius Vilniaus apylinkių kalnus. Žmogus niekur taip gerai nepailsės, kaip aktyviai judėdamas gamtoje. Pats pigiausias, prieinamiausias ir arčiausias stadionas yra gamta. Svarbiausia žmogui prisiversti išeiti iš namų“, – kalbėjo VKK pirmininkas.

Žiemą, kaip ir kasmet, VKK rengs „Snaigės“ ir kitus slidžių žygius.

„Pernai slidinėjome keturis mėnesius. Nuo gruodžio iki balandžio“, – tvirtino Vilniaus keliautojų vadovas.

Kelionių ir žygių mėgėjų amžius yra labai įvairus. Gali skirtis net 80-čia metų.

„Vyriausiam – 84-eri. O tokių, kuriems treji su puse ar ketveri – taip pat nemažai. Į mūsų žygius žmonės ir vežimėlius atsiveža“, – teigė A. Jucevičius.