Lyg dviračiais, bet be pedalų

„Mano svajonė – kad paspirtukų sportas kada nors taptų olimpine sporto šaka. Nors vargu, ar to tikėtis yra realu“, – kalba nauju sportu susižavėjęs Tomas Augūnas.

Nuo sienos iki sienos paspirtuku – tokia T. Augūno idėja buvo įgyvendinta šį rugsėjį. Jis ir Vytautas Sakalis žygį pajūriu nuo sienos su Latvija iki sienos su Rusija įveikė per du bandymus.

Tiesa, ši transporto priemonė iš šalies labiau primena dviratį, nei daugumos vaikystėje išbandytą nedidelį paspirtuką mažais ratais. Paspirtukas dideliais ratais, kuriuo vyrai ir įveikė pajūrį, 1992 m. patentuotas Suomijoje.

Žygis – iš dalių

„Per vieną dieną nuo Latvijos sienos nuvažiavome iki Klaipėdos. Bet kitą dieną lijo. Tokiu oru važiuoti toliau nebuvo jokio malonumo. Todėl žygį teko pratęsti po dviejų savaičių. Specialiai mašina važiavome į Klaipėdą ir iš ten paspirtukais vykome į pasienį su Rusija Kuršių nerijoje“, – pasakoja vilnietis T. Augūnas.

Kalnų slidinėjimą jaunystėje mėgęs ir dabar nuolat slidinėjantis T. Augūnas pasikvietė kitą kalnų slidininką V. Sakalį.

„Kadangi labai mėgstu visokias naujoves, sutikau. Kai tik Lietuvoje atsiranda kas nors nauja, viską išbandau. Toks jau esu žmogus. Ir iš tikrųjų mums pavyko. Tai – labai smagi pramoga“, – kalba antrasis žygio dalyvis.

Lengvesnis paspirtukų žygio dalyviams buvo pirmasis kelionės etapas – nuo sienos su Latvija iki Klaipėdos. Nors pasienyje teko pasigrumti su žvyrkeliu, vėliau trasa buvo iš naujos asfalto dangos. Sunkiau buvo keliauti senesniu asfaltuotu keliu per Kuršių neriją iki Rusijos sienos.

Susižavėjimą pavertė verslu

„Pradėjau paspirtukais domėtis prieš dvejus metus. Pernai įsigijau, išbandžiau, susižavėjau ir jau po pusės metų turėjau savo paspirtukų saloną „Riedėk be pedalų“, – apie savo naują aistrą kalba T. Augūnas.

Tiesa, labai daug bendraminčių tėvynėje kol kas jis neranda. Atvirai prisipažįsta, kad paspirtukus lietuviai perka nelabai noriai.

„Vieną nupirko, keli pirkėjai žadėjo sugrįžti, bet taip to ir nepadarė. Sunkiai verslas iriasi, nes reikia reklamos, o ir lietuviai yra labai konservatyvūs – juos kur kas labiau domina dviračiai negu naujovė“, – kalba T. Augūnas.

Jis prekiauja čekiškais paspirtukais. Vieno tokio kaina – nuo 500 iki kelių tūkstančių litų. Sportinis paspirtukas – nuo 3 500 litų.

Kur kas dažniau žmonės paspirtukus nuomojasi. Už 12 litų per valandą. Kartais ir didelės grupės žmonių. Vieną sykį T. Augūnui teko paspirtukus nuomoti ir vestuvininkams.

Važinėja net pensininkai

Užsienyje T. Augūnas matė visas turistines grupes. Jos paspirtukais naudojosi tam, kad nevaikščiotų pėsčiomis. „Berlyne mačiau, Barselonoje. Jais važinėja turistai. Atstumai ekskursijos nemaži, o čia vieną kartą atsispyręs gana daug nuvažiuoji“, – savo patirtį atskleidžia vyras.



Paspirtuku galima pasiekti 27 km/val. greitį. Vidutinis jo greitis – 12 km/val.

„Aš paspirtuku 400 m apvažiuoju pusantros sekundės greičiau, negu yra tokios distancijos pasaulio bėgimo rekordas“, – atskleidžia T. Augūnas.

Kitose šalyse paspirtukais dažnai naudojasi vyresnio amžiaus žmonės. „Pensininkui dviračiu važiuoti galbūt būtų per sunku, o su paspirtuku – atsispiri ir riedi. Aišku, gal kiek sunkiau į kalną, ten jau reikia daugiau sveikatos. O lygioje vietovėje jis puikiai rieda – atsispyrei kartą ir įveikei dešimt metrų. Vis dėlto, kad nueitum 10 metrų, šiek tiek laiko reikia“, – samprotauja T. Augūnas.

Vyksta ir varžybos

„Paspirtukas nėra populiarus dar ir dėl to, kad Lietuvoje nevyksta jokių žmonėms su paspirtukais skirtų renginių. Štai Čekijoje kiekvieną savaitgalį būna įvairių pramoginių ir sportinių paspirtukų renginių, šeimų švenčių“, – teigia T. Augūnas.

Pasak jo, važiuojant paspirtuku ypač ilgas distancijas, dirba daugiau raumenų grupių, negu važiuojant dviračiu: rankos, juosmuo, pečiai.

Tačiau dviratininkai neskuba pripažinti paspirtuko kaip sporto priemonės.

„Aš turiu penkis skirtingų rūšių dviračius. Bet mane sužavėjo paspirtukai. Girdėjau kartą dviratininko repliką: „Kas čia per nesąmonė?“ Bet aš manau, jeigu tai būtų nesąmonė, niekas nerengtų pasaulio čempionatų. Ir tokio paspirtukų populiarumo Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Kanadoje, JAV ir Europoje nebūtų“, – mano paspirtukų entuziastas.

Paspirtuko pranašumai

V. Sakalis, lygindamas dviratį ir paspirtuką, rado ir pastarojo pranašumų.

„Kuo? Tuo, kad vietos jam reikia mažiau nei dviračiui ir apribojimų jam mažiau. Būna juk ženklų – dviračiu važiuoti draudžiama. O paspirtuku – galima“, – sako V. Sakalis.

Anot jo, nėra labai smagu paspirtuku važiuoti kalnuota vietove. Leistis į nuokalnę puiku, bet norint pakilti įkalnėn prireikia labai daug jėgų.

„Ir šiaip važiuoti paspirtuku sunkiau negu dviračiu. Ypač jei važiuoji 50–60 km per dieną. Ir poilsio ilgesnio reikia“, – mano T. Augūno bendražygis.