Bankininkės hobis – žolės riedulys

J. Gaidamavičienė kovo 10 d. su komandos draugėmis Šiaulių „Gintros-Strektės-Universiteto“ žolės riedulininkėmis tapo Lietuvos uždarų patalpų čempione. Sportininkė tiksliai negali pasakyti, kelintas tai jos pelnytas aukso medalis. 

 

„Šiemet mūsų klubas šventė savo gyvavimo 20 metų sukaktį, šis mano čempionato aukso medalis, manau, kad tikrai yra koks dvyliktasis. Nugalėjome gana lengvai, laimėjome visas rungtynes, per trijų ratų rungtynes praleidome tiktai vieną kitą atsitiktinį įvartį“, - sako J. Gaidamavičienė.

 

Visą laiką siekiame tiktai nugalėti, komandos treneris Vaidotas Vaičeliūnas sugeba gerai parengti komandą pagrindinėms metų varžyboms.  Daug treniruojamės, rungtyniaujame. Neseniai grįžome iš Austrijos, kurioje dalyvavome Europos klubinių komandų A diviziono čempionate. Teturėjome porą dienų poilsio ir vėl pradėjome treniruotis. Jau gegužės mėnesį Italijoje laukia vasaros Europos klubinių komandų  čempionatas.

 

Į Austriją suvažiavo patys stipriausi Europos klubai, didžiųjų valstybių Olandijos, Anglijos, Vokietijos, Baltarusijos, Rusijos, Ispanijos čempionės. Komandos nuo trečios iki aštuntos vietos meistriškumu buvo apylygės. Čempionate buvo daug netikėtumų. Tarkime, D. Britanijos komanda, dalyvavusi Londono olimpinėse žaidynėse, tebuvo aštunta, o olandės sutriuškino Baltarusijos žolės riedulininkes. 

 

Tikrai nesijaučiame, jog prastai žaidėme, kovėmės kaip lygios su lygiomis. Matėme, kaip mūsų bijo ispanės, prieš mačą su mumis specialiai rengėsi vokiečių treneriai. Kiekvienas rungtynes tikėjomės laimėti, tačiau mes paprasčiausiai pritrūkome laimės. Lemiamas rungtynes ispanėms pralaimėjome 2:3. Jeigu jas būtume nugalėjusios, būtume patekusios tarp  keturių stipriausiųjų komandų. 

 

 

Normaliai. Jeigu į aikštelę sugrįžtų Vilma Bagdanskienė, kuri dabar teisėjauja ir buvo šiemetinio žiemos čempionato vyr. teisėja, būtume abi vyriausios. Žolės riedulys – mano hobis, didžiulis malonumas, gyvenimas, žolės riedulyje patiriu pačias gražiausias akimirkas. Tačiau iš sporto duonos nevalgau. Nuo 2002 metų esu DNB Šiaulių skyriaus vadovė, mano darbas labai atsakingas ir įtemptas. 

 

Kolektyvas moteriškas, todėl gerai žinau, kaip mūsų treneriui Vaidotui Vaičeliūnui yra sudėtinga vadovauti moterų komandai. Be to, Šiaulių universitete dar dėstau tarptautinę ekonomiką ir finansus, vadovauju studentų-bakalaurų baigiamiesiems darbams. 

 

Visur bėgu, skubu, savęs negailiu, nes reikia visur suspėti ir darbą padaryti gerai. Darbų dažnai parsinešu ir į namus. Po sunkių darbų per treniruotes gerai išprakaituoju, atsipalaiduoju, patiriu nerealų malonumą, kurį sunku nupasakoti. Jau paaugo mano  vaikai, galiu lengviau ištrūkti į treniruotes. 

 

Sunku pasakyti. Pijui - devyneri metai, jis lanko sportinių šokių pratybas, dalyvauja Lietuvos jaunučių čempionatuose, o Faustui – treji. Į pratybas kartais atsivedu ir juos  abu – sūnūs manieže pabėgioja, pasitreniruoja. Man būna ramiau, kai matau, jog vaikai yra užimti. Pijus turėjo būti kartu su manimi per čempionatą Vilniuje, tačiau iš vakaro jis dalyvavo Lietuvos Lotynų Amerikos sportinių šokių čempionate Šiauliuose ir nutarė pailsėti. 

 

Kai sūnus šoka, aš irgi lankausi sportinių šokių varžybose, palaikau Pijų. Labai užsiėmęs ir mano vyras Darius Gaidamavičius, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotojas. 

 

Prieš 25 metus pratybas pradėjau lankyti pas trenerę Jolantą Simonavičiūtę, man tada buvo devyneri. Visą laiką žaidžiau saugės pozicijoje, kuri nėra lengva. Dabar aš - gynėja. 

 

Kartais sau leidžiu papiktnaudžiauti, esu iš tų, kuri mėgsta parizikuoti. Kai varžovės silpnesnės, treneris Vaidotas Vaičeliūnas, kuris komandą treniruoja nuo pat klubo įsikūrimo pradžios, man nieko nesako, o kai komandos rimtos, - neleidžia taip elgtis. Nepasakyčiau, kad man labai patinka pelnyti įvarčius, nors per Lietuvos čempionatą keletą ir pavyko pasiekti. Labiau gal mėgstu padėti vartininkei, komandos kapitonei Viktorijai Vileikytei, kad jai vartuose būtų mažiau darbo. 

 

Aikštėje man patinka galvoti, apgauti varžoves, pakreipti rungtynių eigą mums palankia linkme. Lietuvoje mes neturime lygiaverčių komandų, išskyrus gal tiktai Vilniaus „HFTC- Tauras“ bei SŽK „Žuvėdra-Tauras“, kurios tapo šiemetinio šalies čempionato prizininkėmis ir kurios kasmet mus verčia kažkiek pasijaudinti ir pasitempti. 

 

Kai nuvažiuojam į Europos klubų čempionatą, kur kiekvienos rungtynės būna  svarbios ir sunkios, labai pasijunta didelės konkurencijos stoka Lietuvoje. 

 

Gal Ramunę Petrauskaitę, Erlandą Nomeikaitę. Mes esame komandinio žaidimo šalininkės, o ne individualaus. Visos augame kartu, tobulėjame. 

 

Ne, negaliu nuo pirmadienio iki penktadienio lankyti tiktai žoles riedulio pratybas. Pirmadieniais dalyvauju Šiaulių A diviziono „Proto mūšyje“, kur rungiasi 20 komandų, nemažai laiko užima paskaitos Universitete. Žolės riedulį per savaitę žaidžiu du tris kartus. Pomėgiams nebelieka laiko. Jeigu surandu laisvo laiko, imu gerą knygą į rankas. Esu mama, didelį dėmesį skiriu šeimai. 

 

Be abejo. Mūsų komanda jauna, stipri. Tačiau mūsų pačios geriausios žolės riedulininkės išvyksta žaisti į užsienio klubus ir tenka verstis be jų pagalbos. Treneris į komandą turi kviestis naujas sportininkes, reikia susižaisti, „atidirbti“ derinius.