Švelniame kelyje užsimiršta rūpesčiai

„Dziudo yra kovinė sporto šaka. Bet tai nėra jėgos sportas. Dziudo principas: išnaudojant partnerio jėgą ir savo jėgą naudojant minimaliai, atlikti veiksmą. Mes neturime smūgių – nesame nei karatė, nei boksas. Pats dziudo pavadinimas į lietuvių kalbą būtų verčiamas kaip „švelnus kelias“. Dziudo esmė yra apgavystė. Turi apgauti priešininką taip, kad jis nesuprastų, ir jo jėgą panaudoti savo tikslui“, – apie savo sporto šaką aistringai pasakojo tarptautinės kategorijos trenerė kaunietė Lolita Dudėnienė.

Dziudo klubo „Asahi“ („Ryto saulė“) prezidentė sportininkus treniruoja jau ketvirtį amžiaus. Dabar – daugiausia mergaites. O kartais – ir suaugusius vyrus.

„Mažyliai iki 10-ies metų – tiek berniukai, tiek mergaitės – treniruojasi kartu. Ir net tarptautinėse varžybose dalyvauja kartu. 7–8 metų mergaitės netgi stipresnės už berniukus. O, pavyzdžiui, turiu vieną 30 metų sportininką vyrą, kuris nedalyvauja jokiose varžybose“, – pasakojo trenerė.

Tai, kad moteris treniruoja ir vyrus, L. Dudėnienei nieko nauja. Ji sako, kad yra net pasaulio čempionų, kuriuos varžyboms rengia moterys.

„Įsivaizduokite, kai prie 130 kg sunkiasvorio stovi 45 kg sverianti trenerė. O šiaip man rašo socialinio tinklo „Facebook“ draugai iš Prancūzijos, suaugę vyrai ir klausia, ar galėčiau atvažiuoti vesti treniruotės. Sakau – jūs vyrai, be to, jūs gyvenate Prancūzijoje, kur dziudo yra labai populiarus, kam jums reikia moters trenerės iš užsienio? Ir suaugęs 40-ies metų vyras atsako – turėjau daug instruktorių ir įsitikinau, kad moteris daug geriau pedagogiškai gali išaiškinti. Vyras greitai susinervina, kai jo nesupranta. O moteris turi daugiau kantrybės“, – pasakojo trenerė.

Svarbiausia – noras
Paklausta, ko reikia ateinant į dziudo treniruotę, L. Dudėnienė atsako – noro. Amžius – nesvarbu. Lietuvoje pradėti lankyti dziudo galima nesulaukus ir ketverių. Bet galima ir sulaukus 70-ies.

„Visame pasaulyje dziudo priskiriamas prie rekreacijos sportų, todėl jis populiarus ir tarp vyresnių žmonių. Vyksta Europos ir pasaulio veteranų čempionatai, kuriuose surenkama amžiaus grupė per 70 metų. Ir jos dalyviai turi žalią ar mėlyną diržą. O tai reiškia, kad jie 2–3 metus dziudo teužsiima. Vadinasi, niekada nevėlu pradėti.

Į sporto mokyklas priimami mokyklinio amžiaus vaikai. O aš turiu mažiukų grupę. Yra ir keturmetis ir dar tik tuoj švęsiantis ketverius metus. Esu įsitikinusi, kad kuo jaunesnis vaikas pradeda sportuoti, tuo labiau jam į organizmą įsipaišo dienotvarkė. Jeigu vaikas iki 12 metų nesusirado jokio užsiėmimo, tokiems vaikams sunku, nes jiems reikia pabūti lauke su draugais, pažaisti kompiuteriu – jie jau neturi sportui laiko. O jeigu vaikas pradeda nuo mažens, jis pripranta dėlioti savo dienotvarkę ir visada atranda daugiau laiko nei tas, kuris niekuo neužsiima“, – pasakojo L. Dudėnienė.

Tikslai – skirtingi
Vaikai nutaria lankyti dziudo dėl įvairių priežasčių.

„Gal ne didžioji dalis, bet daug jų sieja viltis su ateities rezultatais, su noru dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Kita dalis ateina dėl to, kad galbūt mokykloje turėjo kokių nors problemų ir nori būti stipresni. Kiti ateina dėl to, kad atėjo draugas. Po to būna įvairiai. Žinau tokią istoriją, kai mergaitę atsivedė klasės draugė, labai norėjusi lankyti dziudo. Tačiau tai, kuri labai norėjo, ne itin viskas pavyko, o atėjusioji per klaidą laimėjo du Europos medalius“, – kalbėjo trenerė.

Vaikų, kurie dziudo nori išmokti vien dėl to, kad išmoktų muštis, dažniausiai laukia nusivylimas.

„Tokiems mes iš karto atsakome, kad muštis nemokome. Mes mokome kovoti. Žinoma, žinias galima panaudoti savigynai ar ginant silpnesnius. Ir dažniausiai, kai vaikai ko nors išmoksta, jie pradeda labiau savimi pasitikėti. O tas pasitikėjimas iš karto taiso jų elgesį. –Skriaudikai, pamatę, išgirdę ar sužinoję, kad vaikas yra dziudo čempionas ar prizininkas, jau kabintis nebenori. Vaikai įgauna autoritetą. Tokių chuliganų, kad mes nesusitvarkytume, kuriais skųstųsi ir tėvai, ir mokytojai, niekada nebuvau sutikusi. Arba iš karto išeina, arba užsikabina ir laikui bėgant jų tikslai tampa kitokie“, – tvirtino patyrusi trenerė.

Pradžiai kimono nereikia
Kimono, be kurio dziudo atrodo neįsivaizduojamas, irgi nėra būtinas pirmai treniruotei.

„Apavo mes neavime, sportuojame basi, o mūsų naujokai ateina su kokiu nors sportiniu kostiumu, kurio nebūtų gaila tampyti. Tu negali pasakyti naujokui – būtinai ateik su kimono. Kimono kainuoja. O sportininkas – ar jis mažas vaikas, ar vyresnis – turi suprasti, kad nori tuo užsiimti ir į tai verta investuoti. O gal jam nepatiks, gal jis greitai supras, kad tai – ne jam“, – kalbėjo L. Dudėnienė.



Kimono kainos labai skiriasi.
„Padėvėtų kimono galima už 20–30 litų nusipirkti. Suaugusiam žmogui – atsižvelgiant į gamintoją. Kainos skiriasi pagal ūgius. „Adidas“ ar „Mizuno“ kainos keičiasi kas 5 cm, kitų gamintojų – kas 10 centimetrų. Kas 10 cm jie po 10–20 litų brangėja. Pigiausi yra plonesni, bet vaikui storo kimono tikrai nereikia. Nacionalinių rinktinių nariai perka jau pačius geriausius, sunkiausius, storiausius ir brangiausius kimono. Bet kokiose tarptautinėse varžybose galima naudoti tik licencijuotų – Tarptautinei dziudo federacijai užmokėjusių už licenciją – įmonių aprangą. Su lietuvišku, estišku ar vengrišku kimono tavęs niekas neleis dalyvauti. Lipant ant tatamio, pirmas žingsnis yra kimono kontrolė. Ji labai griežta, apžiūrimas ilgis, plotis, storis. O pats svarbiausias dalykas, į ką kreipiamas dėmesys, – gamintojo emblema“, – pasakojo L. Dudėnienė.

Suaugusio žmogaus kimono kaina svyruoja nuo 200 iki 1 000 litų.

Prieš treniruotę – meditacija
Kiekvienos dziudo treniruotės pradžioje būna meditacija – kelių minučių susikaupimo ritualas.

„Kad pamirštum visus rūpesčius, ir tas dvi valandas atiduotum darbui, nemąstydamas apie kasdienes problemas“, – tikina trenerė.

Per pirmąsias treniruotes vaikai išmoksta kritimų technikos.

„Laviname koordinaciją, lankstumą. Tai pravers visą gyvenimą. Žiemą žmonės krenta ir susilaužo ranką, tačiau tai tikrai nebus žmogus, lankęs dziudo. Jis visam gyvenimui išmokomas kristi nesiremdamas delnu ar alkūne. Dziudo visada krentama nusileidžiant ant užpakalio ar ant šono. Rankos yra kaip amortizatoriai, sušvelninantys smūgį“, – sakė L. Dudėnienė. Ji tikino, kad dziudo pagal patiriamas traumas nepatenka net į dešimtuką.

Pasak trenerės, dziudo treniruotėms vaikui per mėnesį reikėtų išleisti nuo 15 iki 100 litų.

Diržai ir danai
Meistriškumas dziudo matuojamas diržų ir danų sistema.

Žemiausia pakopa – baltas diržas, po jo eina geltonas, oranžinis, žalias, mėlynas, rudas. Visi kiti diržai – juodi. Tada suteikiami danai. Žemiausias – pirmas, po to – antras ir t. t.

„Baltas diržas suteikiamas už etiketo išmanymą. Pagarba priešininkui, pagarba vyresniam, pagarba mokytojui. Prieš lipdamas ant tatamio turi nusilenkti, išeidamas – nusilenkti, treneriui – nusilenkti, partneriui – nusilenkti, pasibaigus kovai – nusilenkti. Yra elgesio taisyklės, ką gali daryti, o ko negali. Po kiekvienos pakopos iki žalio diržo privaloma laikyti egzaminus. Aukštesnės pakopos suteikiamos atsižvelgiant į rezultatus. Kad galėtum dalyvauti suaugusiųjų čempionate, turi turėti bent rudą diržą“, – pasakojo L. Dudėnienė.

Jeigu vaikas iki 12 metų nesusirado jokio užsiėmimo, tokiems vaikams sunku, nes jiems reikia pabūti lauke su draugais, pažaisti kompiuteriu – jie jau neturi sportui laiko. O jeigu vaikas pradeda nuo mažens, jis pripranta dėlioti savo dienotvarkę ir visada atranda daugiau laiko nei tas, kuris niekuo neužsiima.