Sveikatos šaltinis – vis sraunesnis

„Galiu drąsiai teigti – šiaurietiškasis ėjimas Lietuvoje tvirtai prigijo. Bet tam reikėjo labai daug pastangų“, – tvirtina Arūnas Milkus. Vienas šiaurietiškojo ėjimo pradininkų mūsų šalyje neabejoja, kad dar labiau įsitvirtinti šiam visame pasaulyje populiariam aktyvaus laisvalaikio užsiėmimui padės Lietuvos šiaurietiškojo ėjimo asociacija.

 

Kas yra Lietuvos šiaurietiškojo ėjimo asociacija? – paklausėme A. Milkaus.

Tai maždaug prieš pustrečių metų įsteigta organizacija. Tačiau kol kas ji nebuvo pradėjusi aktyvios veiklos. Gal dėl to, kad toks laisvalaikio praleidimo būdas nebuvo taip gerai žinomas. Dabar išrinktas naujas prezidentas – Laimontas Rakauskas. Jis turi aiškią veiklos viziją, koncepciją.

 

Vienas pirmųjų oficialių asociacijos renginių buvo Ukmergėje spalio pabaigoje surengta šiaurietiškojo ėjimo šventė. Iš kelių miestų ir rajonų susirinkę aktyvaus laisvalaikio mėgėjai žingsniavo su lazdomis, vėliau ragavo savo atsineštų vaišių, sveikuoliškos arbatos.

 

Laiką reikėtų pradėti skaičiuoti nuo 2007 m., kai žmonės pradėjo aktyviai užsiimti šia veikla. Nors pavienių ėjikų buvo ir anksčiau. 

 

Dabar jau tikrai yra prigijęs. Bet tam, kad prigytų, reikėjo įdėti labai daug pastangų. Reikėjo drąsiai imti lazdas ir eiti. Tada entuziastų nebuvo daug, iš jų visi juokėsi, šaipėsi. Nuolat klausdavo: „Ar pametei slides?“, „Nerandi sniego?“ Visi šie klausimai – jau praeitis. 

 

Dabar šiaurietiškasis ėjimas Lietuvoje tikrai įsitvirtino, turi tradicijas, tendencijas. Sakyčiau, tokį laisvalaikio praleido būdą pamėgsta vis jaunesni žmonės. Prieš kelerius metus lazdas į rankas dažniau imdavo pagyvenę žmonės, o dabar – jaunimas.

 

80 proc. šiaurietiškojo ėjimo mėgėjų yra moterys. Daugiau miestiečių, nes miestuose turbūt galima gauti daugiau informacijos. Bet jokiu būdu negalima sakyti, kad tai tik miesto užsiėmimas. Yra labai daug gerų pavyzdžių rajonuose – Utenos, Kėdainių, Vilkaviškio, Ukmergės, Šilutės. Ten yra įsikūrę ir neformalūs šiaurietiškojo ėjimo klubai. Žmonės renkasi savaitgaliais, turi savų tradicijų, derina ėjimą su pirtimis, arbatos gėrimo ceremonijomis, eina į nedidelius žygius. Rajonų žmonės – gana aktyvūs. 

 

Skirtumas – milžiniškas. Šiaurietiškasis ėjimas turi aiškų apibrėžimą, techniką. Numatytas greitis, laikysena, rankų ir kojų judesiai – platūs mostai, platūs žingsniai. Žinoma, pasivaikščioti su lazdomis geriau, nei paprastai eiti be jokių įrankių, nes lazdos padeda išjudinti tas kūno dalis, kurios nejuda vaikštant. 

 

Išlaikyti valandą šiaurietiškojo ėjimo tempą, ritmą yra sudėtinga. Reikia turėti įgūdžių, konsultuotis su treneriais, instruktoriais.

 

Tik gyvai. Dažnai atėję į mokymus žmonės sako: „Ai, mačiau...“ Internetas pilnas įvairių teršalų, nes į jį gali patekti bet ko – išėjai pasivaikščioti, nusifilmavai ir įdėjai į „Youtube“. 

 

Patarčiau pabendrauti su treneriais, instruktoriais. Vienas užsiėmimas – gerai, bet jei žmogus galėtų rasti laiko trims pamokoms, jis tikrai geriau suprastų šiaurietiškojo ėjimo subtilybes. Ir jei pavaikščiojęs intensyviai mėnesį vėl grįžtų pas trenerį, būtų idealu, nes galėtų patobulinti techniką, įsitikinti, ar tikrai tinkamai viską daro. 

 

Net jei ne visuose, galima instruktorių išsikviesti. Ši veikla yra ir komercinė, todėl instruktoriai suinteresuoti susitikti su kuo daugiau žmonių. Žinoma, dėl vieno žmogaus gal ir neatvažiuotų, bet susibūrus grupelei bendraminčių tikrai atvyktų į bet kurią Lietuvos vietą. 

 

Geriausia vieta rasti instruktorių ar trenerį – internetas. 

 

Kas dirba instruktoriais? 

Yra ir buvusių sportininkų, ir universitetų dėstytojų, ir fizinio lavinimo mokytojų, ir kineziterapeutų, ir sporto trenerių, ir masažuotojų. Dirba žmonės, turintys ką nors bendra su sportu arba sveikatinimu. 

 

 

Instruktorių mokymus galima baigti ir Lietuvoje, į juos kviečiami treneriai iš užsienio arba moko vietiniai specialistai. 

 

Pramokti šiaurietiškojo ėjimo, sužinoti daug dalykų apie jį galima ir universitetuose – Lietuvos sporto, Lietuvos edukologijos, Klaipėdos. Dėl to šis užsiėmimas ir jaunėja. Jau yra parašytas ne vienas magistro darbas apie šiaurietiškąjį ėjimą. 

 

Asociacijos veikla taip pat padės koordinuoti mokymus, plėtrą.

 

Jau pradedami projektai su mokyklomis. Kitose šalyse tai – ne naujiena. Pavyzdžiui, Vokietijoje vaikai, dėl kokių nors priežasčių negalintys sportuoti, bet norintys judėti, per fizinio lavinimosi užsiėmimus vaikšto su lazdomis, kol kiti žaidžia futbolą, krepšinį, bėgioja ar daro dar ką nors.

 

Ėjimas – prigimtinė mūsų judėjimo forma. Negimėme skraidyti, bėgioti, važinėti dviračiu ar plaukioti. Bet žmogus gali visa tai daryti. Tačiau daugiausia mes vaikštome. Tai kas mums trukdo imti lazdas ir išeiti pasivaikščioti? Tai vienas pigiausių būdų pasimankštinti. 

 

Žinoma, reikia pasitarti su gydytoju, jei yra kokių nors širdies darbo, kraujotakos problemų. Nors judėjimas tikrai mažina kraujospūdį. Galima tai padaryti ir vartojant tabletes, čia jau kiekvieno pasirinkimas. Traumų tikimybė – labai maža. Nebent paslysi eidamas. Todėl dažniausiai patirti traumą galima žiemą, kai slidžiausia. 

 

Be abejo. Gal tik mažiau vaikštoma vasarą per didžiausius karščius ir žiema, kai slidu ir šalta. Bet šiaip žmonės mėgsta žiemą pasivaikščioti, ypač kai temperatūra siekia nuo 0 iki minus 10 laipsnių, pasninga. Tai labai puikus būdas būti gamtoje. 

 

Žiemą bendrovės rengia žygius darbuotojams. Su kuprinėmis, termosais. Smagu. Šiek tiek žmonės atpratę nuo slidžių, gal dėl to, kad labai permainingos žiemos Lietuvoje. O pėstute visur galima praeiti.

 

Vasarą, kai labai karšta, didžiausi entuziastai vaikšto anksti rytais. 

 

Prieš sezoną rytais kartu su jumis vaikščiodavo ir Kauno „Žalgirio“ krepšininkas Adas Juškevičius.

Tarpsezoniu vaikščiodamas su lazdomis Adas palaikė fizinę formą. Kai pasivaikščiojimų pabaigoje pradėjome didinti krūvius, jis nutraukdavo užsiėmimą, nes po to dar turėdavo treniruotę, tai nenorėjo persistengti. Paskirstydavo krūvius. Po treniruotės grįždavome šlapi, suprakaitavę. Vaikščiodavome iki pusantros valandos. Jis labai gerai įvertino šiaurietiškąjį ėjimą kaip reabilitacinį tarpsezonio užsiėmimą. 

 

Aktyvus laisvalaikis. Sportu jį galima vadinti, bet sportas paprastai turi varžybas. Beje, vyksta ir šiaurietiškojo ėjimo varžybos, tiksliau ėjikai varžosi per maratono bėgimus. Susirenka grupė ir eina maratono trasą. Tai galima pavadinti varžybomis. Lietuvoje taip buvo per Druskininkų pusmaratonį.

 

Lietuvos bėgikai kartais dalyvauja ištvermės bėgimuose Austrijoje, Italijoje Alpėse. Per šias varžybas naudojamos lazdos. 

 

Labai įdomu bėgti su lazdomis – krūvis tikrai didelis. Tai esame išbandę su Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkais. 

 

Nemažai žmonių vis dar mano, kad ėjimo ir slidinėjimo lazdos niekuo nesiskiria.

Skirtumas – didžiulis, nors iš pažiūros jos panašios. 

 

Šiaurietiškojo ėjimo lazdos turi specifinę rankeną. Per ją ranka ir lazda tarsi susilieja. Ten, kur eina ranka, eina ir lazda. Nėra jokio laisvumo. Tad perkant labai svarbu sugebėti lazdas atskirti. Jei žmogus nemoka to pats padaryti, turėtų pasikonsultuoti su specialistais. Dabar atsirado labai daug internetinių parduotuvių, parduodančių bet ką ir bet kaip. Dažniausiai rašoma, kad lazdos skirtos šiaurietiškajam ėjimui, nors jos yra, pavyzdžiui, su amortizatoriais. Tokios lazdos šiaurietiškajam ėjimui visiškai netinka. Jos turi būti kietos. 

 

Su prekybos centruose pirktomis pigiomis lazdomis pavyks tik pasivaikščioti. Šiaurietiškajam ėjimui jos taip pat netinka. 

 

Dar vienas svarbus dalykas, kurį reikia žinoti perkant lazdas, – atsarginių dalių garantija. Turi būti tikras, kad įsigijęs lazdas bet kurią sulūžusią, pamestą ar sugedusią dalį galėsi pakeisti. Gali atsitikti ir taip, kad pamesi vieną lazdą ar ją pavogs. Žmogus turi būti tikras, kad nuėjęs į tą pačią vietą, kur pirko lazdas, gaus reikiamą dalį ar atsarginę lazdą. 

 

Lietuvoje jau atsiranda ir šiaurietiškajam ėjimui skirtų takų.

Taip, jau įrengėme takus Kačerginėje (6 km) ir Kulautuvoje (20 km). Darome taką ir Druskininkuose. Viską suderinome su savivaldybe ir iki pavasario Druskininkuose išaugs tikrai neblogas apie 10 km ilgio takas. 

 

Bet juk vaikščioti galima kur tik nori. Kam reikia tokių takų?

Žmogus, norėdamas pasivaikščioti gamtoje, eidamas tokiu taku gali jaustis saugus. Takas turi schemą, aiškius ženklus. Todėl net tamsesniu paros metu nebaisu pasiklysti miške. Tai tarsi stadionas gamtoje, o investicijos – minimalios. Nereikia didelių projektų ar Europos Sąjungos lėšų.

 

Tai, beje, taip pat asociacijos veiklos sritis. Būti koordinatoriumi tarp urėdijos, merijos ir kitų organizacijų.

 

Druskininkuose yra ir šiaurietiškojo ėjimo mokykla.

Ji – mūsų privatus eksperimentas. Jos reikėjo. Mokyklos klientų daugumą sudaro užsieniečiai, dažniausiai rusai. 

 

Siekiame, kad būtų kuo daugiau oficialių arba neoficialių klubų. Yra žmonių, galinčių vaikščioti ir po vieną. Bet dauguma nori bendruomenės, nes šiaurietiškasis ėjimas – puikus būdas bendrauti. 

 

Taip pat ketiname rengti takus. Ši veikla – nearti dirvonai. Lietuvoje yra daugybė miškų, parkų, kuriuos galima pritaikyti ėjimo reikmėms. Estijoje jau yra takas, kuriuo galima pereiti visą šalį. Nuo jūros iki Latvijos sienos. Tai – dar viena turizmo forma. Žinoma, žmogus keliaudamas tokiu taku turi jaustis saugiai ir jaukiai. Žinoti, kur bus suoliukas, kur galima atsigerti vandens. Neturi klaidžioti.

 

Mes turime pajūrį, kuriuos galima puikiai eiti. Jis turi aiškią pradžią ir pabaigą. Tai jau išbandyta. Vienintelis trukdis – Naglio rezervatas. Kad juo būtų galima eiti, reikia gauti leidimą. Bet tai nesunku padaryti. Šiemet jau penktą kartą surengtas Pasaulinei širdies dienai paminėti skirtas šiaurietiškojo ėjimo žygis Lietuvos pajūriu.

 

Dar viena veiklos kryptis – trenerių, instruktorių rengimas. Reikia koordinuoti šią veiklą, kad vietoje turėtume žmonių, galinčių perduoti žinias kitiems. Ir nuolat tobulintis, nes ir pats ėjimas tobulėja. Jį galima derinti su bėgimu, joga, kitomis mankštos formomis. 

 

Kol kas dar ne. Bet yra daug kitų idėjų, pavyzdžiui, pereiti Lietuvos–Lenkijos siena. Ji dabar atvira, yra pasieniečių takas. Ten maršrutas kalvotas, yra ežerų, galima pamatyti sovietinės sienos likučių, spygliuotų vielų, kareivinių.