Sportas sutvirtina šeimą

Eglė Vaitkevičienė su vyru augina šešis vaikus, o jau netrukus kompanija turėtų pagausėti dar dviem asmenimis – šeima siekia sesučių globos: „Tikimės, jog po teismo mūsų šeimoje bus lygybė – keturi sūnūs ir keturios dukrytės.“
 

Ir ne tik tuo ši darni ir graži daugiavaikė šeima išsiskiria – visi jos nariai vertina aktyvų laisvalaikį, dalyvauja bėgimo varžybose, kuriose be konkurencijos galėtų pelnyti specialų gausiausios šeimos titulą.

Jau dabar šeima džiaugsmingai dalijasi savo planais vykti į gegužės mėnesį vyksiantį Trakų pusmaratonį, kuriame ketina pradėti vasaros bėgimų sezoną: „Trakuose susitiksime su „Bėgimo klubo“ nariais – renginio labai laukiame, skaičiuojame dienas. Visi drauge ketiname nubėgti 60 kilometrų. Mažieji skuos 1 km rungtyje, vyresnieji – planuoja įveikti 5 km distanciją. Vyras, žinoma, gerins savo 21 km rekordą, o aš lėtai, bet užtikrintai kirsiu pusmaratonio finišo liniją.“

Moteris pasakoja, jog jai susidomėjus bėgimu, su tėvais pasportuoti vis dažniau išsiruošia ir jaunieji šeimos nariai – vyresnieji bėga, o mažieji važiuoja dviračiais. Toks laisvalaikis gausiai šeimai suteikia galimybę išsikalbėti ne namų aplinkoje, sužinoti, kas rūpi vaikams, kuo jie gyvena: „Man tai mamos ir vaikų valandėlė, kai galiu kiekvienam skirti visą savo dėmesį.“

E. Vaitkevičienė bėgimą vadina didžiule dovana sau, o sportinius batelių ir ilgo kelio sąjungą – puikiausia psichoterapija: „Kartais gyvenimas taip įsuka, kad nebežinai, ko griebtis ir kaip nurimti. Auginant didelę šeimą, pabūti vienam ar dviese yra didelė prabanga. Buitis ir darbai niekada nesibaigia ir, jei nebūtų galimybės atitrūkti, galima labai greitai perdegti. Bėgimo metu kūnas yra išspiriamas iš komforto zonos, susitelkiama į ritmišką kojų dėliojimą, kvėpavimą, išnyksta visi rūpesčiai – tiesiog nebelieka jėgų dėl kažko nervintis ar pykti. Grįžtu namo tuščia galva, išsišiepusi nuo ausies iki ausies.“

Aktyvus laisvalaikis visuomet buvo neatsiejama Vaitkevičių šeimos gyvenimo dalis, tačiau dažniausiai tai būdavo daroma sporto salėse. Pradėjusi bėgioti, kad nebūtų liūdna, kartą E. Vaitkevičienė pašnekino prisijungti ir vyrą: „Akivaizdu, jog jam patiko, nes nuo tada bėgimas tapo ir jo užsiėmimu. Tiesa, mūsų tikslai labai skiriasi – aš bėgu lėtai, norėdama atsipalaiduoti, surikiuoti mintis ir prasiblaškyti nuo rutinos. Jis, kaip dažnas vyras, nuolat sau kelia iššūkius, didina tempą ir atstumus. Kai bėgame dviese, o tai būna labai dažnai, per tą patį laiką vyras surenka trečdaliu daugiau kilometrų, kol aš puškuoju ir risnoju tiesiai, o jis po keletą kartų užlekia į kiekvieną kalniuką, aplenkia mane, praskuodžia pro mane lyg stovėčiau vietoje, tačiau neužmiršta pagirti: „Šaunuolė“. Vis tik, tai – mūsų laikas, mūsų pasimatymai, pabėgimas nuo darbų, vaikų ir buities“, – sako moteris.

Pasak pašnekovės, kiekvienoje šeimoje susiformuoja laisvalaikio leidimo standartai, o tai ką kiekvienas žmogus „atsineša“ iš savo namų, jam tampa įprastu dalyku. E. Vaitkevičienė su vyru stengiasi vaikus auklėti savo pavyzdžiu, nereikalaudami elgtis taip, kaip jie, vengiant priekaištų.

„Tiesiog rodome, kaip reikia bendrauti, kaip galima leisti laisvalaikį ir matydami, kaip jaučiamės mes, vaikai priima tai, kaip teisingo gyvenimo kelią. Sportas, ne tik kūno, bet ir sielos užsiėmimas. Tikrai – sveikame kūne, sveika ir siela. Beje, kalbant apie sveikatą – mes nesergam!“ – džiaugiasi aktyvi moteris. 

Vaitkevičių šeima tikrai nėra iš tų, kuriose fanatiškai laikomasi visų sveiko gyvenimo būdo taisyklių, tačiau svarbiausia yra skatinti sąmoningumą, mano ji.

„Taip, mes drybsome ant sofos prieš televizorių, retsykiais valgome nesveiką maistą – tikrai nesiremiame visomis sveiko gyvenimo būdo taisyklėmis, bet jei yra proga pajudėti, niekada neatsisakome. Juk taip, kaip gyvename ir kaip jaučiamės yra mūsų pasirinkimas. Praeitą vasarą pradėjome šeimyninį projektą – Zarasuose yra 305 ežerai, tad mes išsikėlėme sau iššūkį iki kiekvieno jų nubėgti ir išsimaudyti. Kiekvienas išbėgimas buvo nuotykių ir netikėtumų laikas, kuris mus itin suartino. Gailą, jog dėl padidėjusios šeimos, tam, kad galėtume priimti dar dvi mergytes, laisvalaikį teko iškeisti į statybas ir iššūkį nutraukti. Bet šiemet vėl tęsime tai, ką pradėjome ir tikrai nė vienas mūsų rajono ežeras nebus užmirštas Norime ir siekiame, kad kiekviena diena mums būtų šventė“, – šypsosi E. Vaitkevičienė.